​Chaimas-Giršas Silkineris, Abraomo sūnus, gimė 1898 metų lapkričio 5 dieną Kaune (Kaunas, Sodų gatvė Nr.26). Pagal profesiją – graveris. Raštingas. Tėvai vėliau gyveno Vilkijos miestelyje.
Prasidėjus pasauliniam karui, buvo mobilizuotas ir vienerius metus tarnavo Rusijos kariuomenės 24-ajame Suomijos šaulių pulke.
1919 metų gegužės 9 dieną pašauktas stojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Baltarusių batalione. Dalyvavo kovose bolševikų fronte. Fronte Ch. Silkineris, kaip prityręs karys, dažnai patekdavo į žvalgybas ir dažnai eidavo į priešo užnugarį. 1919 metų pabaigoje ties Daugpiliu vienuolika mūsų drąsių kareivių (jų tarpe ir 
eilinis Ch. Silkineris) su durtuvais išmušė iš pozicijų kulkosvaidžiais ir šautuvais apsiginklavusį priešą.
Kryžiaus „Už Tėvynę” apdovanojimo lape apie Chaimą Silkinerį rašoma:
„1919 metų rugpjūčio 28 dieną puolant Cegelnios kaimą, karininko Povilo Lasinsko vadovaujami, jaunesnysis puskarininkis Aleksiejus Mazolas ir eiliniai Aleksandras Romeika ir Chaimas Silkineris apsupo namą, kuriame buvo priešo baterijos vadas su šešiais ryšininkais ir sekėjais. Juos visus nugalėjo ir privertė priešo bateriją nutilti”.
Baltarusių kuopos vado pulkininko Vladimiro Michailovskio pasirašytame pristatyme apdovanojimui sakoma, kad „1919 metų rugpjūčio 28 dieną puolant Cegelnios kaimą, Romeika ir Silkineris kartu su praporščiku Lasinsku apsupo namą, kuriame buvo priešo baterijos vadas su šešiais telefonistais ir stebėtojais. Visus juos iš trumpo nuotolio nukovė. Tuo bolševikų artilerijos baterija priversta nutilti. Šios atakos metu Aleksiejus Mazolas buvo sunkiai sužeistas.“ 
1919 metų lapkričio mėnesį už narsą bolševikų fronte apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę”.
1920 metų rugsėjo 4 dieną buvo vėl pašauktas į kariuomenę, tarnavo eiliniu 2-ojo pasienio pulko penktoje kuopoje. 1921 metų lapkričio 27 dieną gydytojų komisijos prie Karo ligoninės sprendimu iš karo tarnybos galutinai paleistas.
Iš prigimties silpnų nervų, eilinį Chaimą Silkinerį rikiuotėje pradėjo kankinti nervų priepuoliai. Liga sustiprėjo ir bataliono vadas Ch. Silkinerį išsiuntė karo ligoninėn. Išėjęs iš kariuomenės, Silkineris iš pradžių pateko į sunkią padėtį. 1929 metų balandžio mėnesį Karo invalidams šelpti komitetas pripažino, kad savanoris  Chaimas Silkineris „yra nustojęs šimto nuošimčių darbingumo, kaipo psichiniai susirgęs sąryšyje su tarnyba”. Tuomet jis kreipėsi į Karo invalidų sąjungą pagalbos. Ši jam buvo suteikta - buvo priimtas į karo invalidų bendrabutį (Kaune, Juozapavičiaus prospektas Nr.98). Tuo laiku Karo invalidų sąjunga organizavo invalidų dirbtuves, kuriose buvo ir graverių dirbtuvė.
Dalyvavo Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos veikloje.
Kur praleido Antrąjį pasaulinį karą – nėra žinoma. Bet internetu pasiekiamuose Jungtinių Valstijų archyvuose pavyko aptikti publikaciją, kurioje teigiama, kad 1945 metais Chaimas Silkineris iš Kauno užregistruotas kaip išsigelbėjęs nuo Holokausto (Register of survivors printed in Pinkas HaNitzolim, Vol. I and II, page 162, file 24366).
Tolesnis Vyties Kryžiaus kavalieriaus likimas nėra žinomas.