​Ignas Rozenbergas (Rozenbergeris), Giršos sūnus, gimė 1898 metų lapkričio 11 dieną Marijampolės mieste (kitais duomenimis – 1899 metais Marijampolės apskrities Šunskų valsčiaus Tarpučių kaime).
Turėjo du brolius ir tris seseris. Baigė pradžios mokyklą. Žydas, pagal tikėjimą – judėjų. Pagal profesiją – žemdirbys.
1919 metų sausio 2 dieną (kitais duomenimis – 1918 metų gruodžio 27 dieną) savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ojo pėstininkų Algirdo pulko pirmoje, vėliau – pirmoje ir trečioje kulkosvaidžių kuopose, 3-ojo pėstininkų Vytauto Didžiojo pulko žvalgų ir kulkosvaidžių komandose.
1919 metų vasario mėnesį išvyko į frontą, į Jiezno apylinkes. Netoli Jiezno mūsų kuopa sustojo. Pirmas būrys pradėjo pulti bolševikus Jiezne. Jie stipriai laikėsi. Būriui teko trauktis. Paskutinieji pasitraukė būrininkas Plioplys, jaunesnysis puskarininkis Kučinskas ir eilinis Rozenbergas. Visiems jau pasitraukus, šie dar taikliai šaudė į priešą.
Kitą dieną po pietų mūsiškiai pakartotinai puolė Jiezną. Bolševikus pavyko išmušti. Jie paliko nukautų, sužeistų ir gerokas jų skaičius pateko į mūsų nelaisvę. Mūsų vyrai, pamiršę net nuovargį, džiaugėsi apspitę paliktus bolševikų šautuvus, kuprines ir karinę mantą.
1919 metų pavasarį eilinis Ignotas Rozenbergas buvo perkeltas į Kėdainius ir paskirtas kulkosvaidininku. Kėdainių apylinkėse jam teko dalyvauti keliose kautynėse prieš bolševikus.
Žurnalas „Karys” 1939 metų 37-ajame numeryje Ignui Rozenbergui paskyrė straipsnį „Mirties būrio
vyras”, kuriame buvo rašoma:
„Šiltomis bolševikų pėdomis juos vijom iki Daugpilio”, – sakė Ignas. Prie Raudinės dvaro, užuot bėgę, bolševikai atsisuko ir pradėjo mūsiškius smarkiai pulti. Čia nepaprastai pasireiškė jų artilerija ir sunkieji kulkosvaidžiai. 
Vieną priešą išvijus, mūsų kariuomenės kai kurie daliniai buvo perkelti į bermontininkų frontą. Į jį pateko
ir Ignas Rozenbergas. Čia jis susitiko su draugais, su kuriais prieš metus laiko išžygiavo kartu iš Marijampolės.
Visi jie buvo seni kovų vilkai. Šeduvoje viršilai Venckūnui buvo įsakyta sudaryti pulke „Mirties būrį”. Į tą narsių vyrų dalinį pateko ir eilinis Ignas Rozenbergas.”
1919 metų lapkričio mėnesį už narsą ir pasiaukojimą kautynėse su bolševikais apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę”.
1920 metais eilinis Ignas Rozenbergas buvo perkeltas į lenkų frontą. Prie Punsko jį, benešantį pranešimą, užpuolė keturi lenkai. Narsus savanoris jų neišsigando. Bematant pora jų nukovė ir pranešimą laimingai atnešė 3-ojo pėstininkų Vytauto Didžiojo pulko antrojo bataliono vadui.
Nuo 1920 metų lapkričio mėnesio tarnavo eiliniu 3-ojo artilerijos pulko trečioje baterijoje. 1921 metų spalio 19-ąją buvo paleistas iš kariuomenės eilinio laipsniu.
1926 metų gruodį registruojant Vyties Kryžiaus kavalierius, gyveno Marijampolės mieste.
1932 metų spalio 1 dieną jam pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis su pažymėjimu Nr.8779. 1928 metų gegužės 15 dieną taip pat apdovanotas Nepriklausomybės medaliu.
1926 metų pabaigoje jo ėmus ieškoti Marijampolėje, buvo paskelbtu gyvenančiu užsienyje.
1932 metais savo gyvenamąją vieta nurodė Marijampolės miestą, Tarpučių gatvę Nr.43. Vėliau gyveno Kaune – Vilijampolėje, Panerių gatvėje ir dirbo autobusų konduktoriumi.
Nėra jokių žinių apie tolesnį Igno Rozenbergo gyvenimą. Ar spėjo jis išvengti baisiosios Lietuvos žydų katastrofos?