ŽYDŲ KAPINIŲ TVARKYMAS IR SKAITMENINIMAS
Akmenė (žydiškai Akmian, Okmian) įsikūrusi prie Dabikinės upės. Manoma, kad žydai Akmenėje apsigyveno XVIII a. viduryje. Daugiausiai dirbo amatininkais nedideliuose miesteliuose. Kai kurie užsiėmė žemės ūkiu. 1893 metais įsiplieskęs didelis gaisras padarė didelę žalą žydų turtui, apie 60 žydų šeimų tapo skurdžiais. XIX a. pirmoje pusėje žydai sudarė apie du trečdalius Akmenės gyventojų.
1931 metais Akmenėje buvo 14 parduotuvių, iš kurių 11 priklausė žydams (79%): keturios tekstilės parduotuvės, trys mėsinės, grūdų, batų parduotuvės ir siuvamųjų mašinų remonto dirbtuvė. Žydams priklausė ir Akmenės malūnas. 1937 metais Akmenėje dirbo septyni žydų amatininkai: kepėjas, dailidė, skardininkas, mėsininkas, laikrodininkas ir kiti. 1925 metais mieste buvo žydė ginekologė Rebeka Gurvič. 1939 metais iš 36 telefono ryšio abonentų šeši priklausė žydams. Tarpukariu žydų ir lietuvių santykiai buvo nekonfliktiški, tačiau nuo 1939 metų pradėjo blogėti. 1939 metų kovą lietuviai užpuolė žydų grupę. Protestuodami žydai ėmė išvykti iš miesto.
Nors žydų bendruomenė mažėjo, žydų organizacijų ir institucijų veikla buvo tęsiama, plėtėsi JAVNE mokyklų tinklas. Vietos rabino Nachumo Mordecho Verbovskio sūnus rabinas Jehuda Leiba Verbovskis nuo 1907 metų tarnavo Akmenės rabinu. Jis buvo paskutinysis Akmenės žydų bendruomenės rabinas.
1940 m. Akmenėje gyveno apie 1800 gyventojų, iš jų 30 žydų šeimų.
1940-1941 metais ekonominis ir socialinis politinis žydų gyvenimas labai pasikeitė: sionistų veikla buvo uždrausta, didesnis turtas, kaip parduotuvės, gamyklos, buvo nacionalizuotas, jį valdyti pavesta komisarams, turtingiausi žydai buvo tremiami iš Lietuvos.
Akmenės žydų kapinės (Užupio g., GPS: 56.2422, 22.75737) - istorijos paminklas Akmenės I kaimo šiaurės rytinėje dalyje. Plotas - 42 a, išlikusi tik pusė buvusių kapinių, kuriose iki II pasaulinio karo laidoti Akmenės miestelio ir jo apylinkių žydų tautybės gyventojai. Kapinės aptvertos gyvatvore ir apribotos betoniniais stulpeliais. Šiaurinėje pusėje išlikusi apardyta akmeninė tvora, yra metaliniai, juodai dažyti varteliai. Įėjus pro vartelius, kapinių kairiojoje pusėje stovi naujas juodo granito paminklas, kurio šlifuotame paviršiuje viršuje iškalta Dovydo žvaigždė, žemiau iškaltas įrašas žydų rašmenimis, apačioje įrašas lietuvių kalba:
„AKMENĖS
SENOSIOS ŽYDŲ KAPINĖS
TEBŪNA ŠVENTAS MIRUSIŲJŲ ATMINIMAS“
Akmenės gimnazijos moksleivių ekspedicija 2011 metais suskaičiavo 125 antkapinius paminklus, iš jų 76 – tašyto akmens, 16 – šlifuoto akmens, 20 nuvirtusių; 79 paminklai atgręžti į vakarų pusę; 100 su užrašais hebrajų kalba. Kapinės 2003 įtrauktos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Akmenės žydų kapinės / Akmene Jewish Cemetery / Акмяне еврейское кладбище
1931 metais Akmenėje buvo 14 parduotuvių, iš kurių 11 priklausė žydams (79%): keturios tekstilės parduotuvės, trys mėsinės, grūdų, batų parduotuvės ir siuvamųjų mašinų remonto dirbtuvė. Žydams priklausė ir Akmenės malūnas. 1937 metais Akmenėje dirbo septyni žydų amatininkai: kepėjas, dailidė, skardininkas, mėsininkas, laikrodininkas ir kiti. 1925 metais mieste buvo žydė ginekologė Rebeka Gurvič. 1939 metais iš 36 telefono ryšio abonentų šeši priklausė žydams. Tarpukariu žydų ir lietuvių santykiai buvo nekonfliktiški, tačiau nuo 1939 metų pradėjo blogėti. 1939 metų kovą lietuviai užpuolė žydų grupę. Protestuodami žydai ėmė išvykti iš miesto.
Nors žydų bendruomenė mažėjo, žydų organizacijų ir institucijų veikla buvo tęsiama, plėtėsi JAVNE mokyklų tinklas. Vietos rabino Nachumo Mordecho Verbovskio sūnus rabinas Jehuda Leiba Verbovskis nuo 1907 metų tarnavo Akmenės rabinu. Jis buvo paskutinysis Akmenės žydų bendruomenės rabinas.
1940 m. Akmenėje gyveno apie 1800 gyventojų, iš jų 30 žydų šeimų.
1940-1941 metais ekonominis ir socialinis politinis žydų gyvenimas labai pasikeitė: sionistų veikla buvo uždrausta, didesnis turtas, kaip parduotuvės, gamyklos, buvo nacionalizuotas, jį valdyti pavesta komisarams, turtingiausi žydai buvo tremiami iš Lietuvos.
Akmenės žydų kapinės (Užupio g., GPS: 56.2422, 22.75737) - istorijos paminklas Akmenės I kaimo šiaurės rytinėje dalyje. Plotas - 42 a, išlikusi tik pusė buvusių kapinių, kuriose iki II pasaulinio karo laidoti Akmenės miestelio ir jo apylinkių žydų tautybės gyventojai. Kapinės aptvertos gyvatvore ir apribotos betoniniais stulpeliais. Šiaurinėje pusėje išlikusi apardyta akmeninė tvora, yra metaliniai, juodai dažyti varteliai. Įėjus pro vartelius, kapinių kairiojoje pusėje stovi naujas juodo granito paminklas, kurio šlifuotame paviršiuje viršuje iškalta Dovydo žvaigždė, žemiau iškaltas įrašas žydų rašmenimis, apačioje įrašas lietuvių kalba:
„AKMENĖS
SENOSIOS ŽYDŲ KAPINĖS
TEBŪNA ŠVENTAS MIRUSIŲJŲ ATMINIMAS“
Akmenės gimnazijos moksleivių ekspedicija 2011 metais suskaičiavo 125 antkapinius paminklus, iš jų 76 – tašyto akmens, 16 – šlifuoto akmens, 20 nuvirtusių; 79 paminklai atgręžti į vakarų pusę; 100 su užrašais hebrajų kalba. Kapinės 2003 įtrauktos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Akmenės žydų kapinės / Akmene Jewish Cemetery / Акмяне еврейское кладбище
|
|
|
Klykoliai (Klikol) tarpukariu priklausė Akmenės valsčiui. 1939 metais šiame bažnytkaimyje gyveno 235 gyventojai, iš jų 30 žydų. Klykoliuose buvo sinagoga. Taip pat išliko ir senosios Klykolių žydų kapinės (Tulpių g., GPS: 56.3646, 22.83942). Kultūros paveldo departamento duomenimis išliko Išliko 87 įvairių formų rausvo, pilko, tašyto granito antkapiniai paminklai, daugiausiai su iškaltais memorialiniais įrašais hebrajų kalba. Mūsų ekspedicija kapinių teritorijoje užfiksavo 105 paminklus ar jų fragmentus.
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Klykolių žydų kapinės / Klykoliai Jewish Cemetery / Кликоляй еврейское кладбище
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Klykolių žydų kapinės / Klykoliai Jewish Cemetery / Кликоляй еврейское кладбище
|
|
|
Vegeriai Vegerių kaimo senosios žydų kapinės (GPS: 56.4065, 22.93737)apie 20 įvairių formų rausvo, pilko, tašyto granito ir betono antkapinių paminklų, daugiausiai su iškaltais memorialiniais įrašais hebrajų kalba (antkapinių paminklų daugiausia išliko Š teritorijos dalyje, kai kurie susmegę į žemęII pas. karo išvakarėse Vegeriuose bebuvo apie 30 žydų tautybės gyventojų.Kapinės užima 0.64 ha plotą. Mūsų ekspedicija užfiksavo 43 antkapius ir/ar jų fragmentus
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Vegerių žydų kapinės / Vegeriai Jewish Cemetery / Вегеряй еврейское кладбище
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Vegerių žydų kapinės / Vegeriai Jewish Cemetery / Вегеряй еврейское кладбище
|
|
|
Viekšniai (Vekshne). XVII a. Viekšniuose apsigyveno žydai. Jie buvo įsikūrę teritorijoje nuo dabartinio tilto per Ventą link malūno. Dabartiniame miestelio centre ir Akmenės gatvėje buvo daugiausia žydų parduotuvių, amatininkų dirbtuvėlių. 1766 m. Viekšnių žydų Kahalas jau priskaičiavo 271 savo bendruomenės narius. 1775 m. inventorinėje knygoje yra minima per dešimt žydiškų pavardžių. 1847 m. miestelyje jau gyveno 1120 žydų. Buvo pastatyta sinagoga. Apie 1860 m. rabinas Aba Joffe pastatė vaistinės pastatą. 1858 m. Viekšnių valsčiaus žydų bendruomenės sąraše užregistruoti 612 moteriškos lyties ir 498 vyriškos lyties žydai. 1897 m. Rusijos carinės vyriausybės atlikto gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2951 gyventojas, tarp jų – 1646 žydai. Tai sudarė 56 proc. visų gyventojų.
Veikė net kelios chedros – pradinės mokyklos 7-13 metų berniukams, „Toros“ ir jos komentarams mokyti ir aukštesniojo „Ješivos“ mokykla. Vieni šaltiniai teigia, kad buvo dvi sinagogos. Viena – žiemai, kita – vasarai. Kiti šaltiniai teigia, kad buvo net trys sinagogos, veikė žydų labdaros draugija „Linat Hazedek“.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui Viekšnių žydai, kaip ir kiti, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Po karo į Viekšnius sugrįžo tik apie 300 žydų. Dalis jų žuvo kare ar mirė iš bado. Dalis jų per Odesos (Ukraina) uostą išvyko į Palestiną, Pietų Ameriką.
1918 m., sekdama „madą“, Viekšniuose įsikūrė komunistinė kuopelė. Jai vadovavo Ch. Zarcinas. Grįžę po karo žydai skubiai ėmėsi darbo. Atstatė gerokai nuo karo nukentėjusius Viekšnius. Vėl ėmėsi prekybos, turgaus verslo. 1924 m. įsteigė žydų liaudies banką. Jame buvo 31 narys. Pradėjo veikti žydų vaikų mokykla. Susikūrė dramos būrelis. Pradėjo burtis įvairūs jaunimo judėjimai.
Viekšnių žydų kapinės yra Viekšnių miestelio vakariniame pakraštyje, netoli Ventos, šalia katalikų kapinių, Mažeikių gatvėje. Plotas 1,4 ha. Įkūrimo data nežinoma. Anksčiau kapinės buvo aptvertos iš akmenų sumūryta tvora, kurios fragmentai išlikę vakarinėje pusėje. Dabar visa teritorija aptverta nauja tvora. Seniausia kapinių dalis yra pietinėje, o naujausia šiaurinėje dalyje. Yra išlikusių XIX a. antros pusės - XX a antkapių - macevų (iš viso apie 160). Pats seniausias antkapis yra 1858 m. Visi antkapiai orientuoti vakarų kryptimi. Spėjama, kad iki šiol išliko trečdalis ar ketvirtadalis antkapių. XIX a. II pusės kapinių dalies antkapiai paprasti, be jokių simbolių. Išlikę keli masyvūs antkapiai. Naujesni antkapiai pasižymi negausia simbolika - iškalta Dovydo žvaigždė ar trišakė žvakidė. Gausiai dekoruotas vienas 1911 metų paminklas, ant kurio iškalta trišakė žvaigždė, užimanti didžiają paminklo dalį. Kapinėse yra keletas dvigubų paminklų. Antkapinių akmenų yra vakarinėje ir šiek tiek pietinėje dalyje. Yra keletas sudvejintų paminklų (Mozės knyga). Paminklo gamybai naudotas lietuviškas akmuo. Aversinė (priekinė) pusė padailinta ir iškaltas tekstas senąja hebrajų kalba. Visi paminklai yra stačiakampės formos, pastatyti vertikaliai. Ant vienos kapavietės yra lieto betono plokštė, paguldyta horizontaliai. Nėra jokio užrašo. Kelių akmenų priekinė pusė nušlifuota, gerai matosi tekstai, Dovydo žvaigždė. Nėra išlikusių puikiai ornamentuotų akmenų. Gausiai ornamentuoti antkapiniai paminklai — retokas atvejis Lietuvoje, tačiau užrašų gausa jie pirmauja Europoje. Paminklo viršutinėje dalyje esančios dvi raidės reiškia: čia ilsisi. Raidės dažnai būna iškaltos šešiakampės Dovydo žvaigždės centre. Tai reiškia, kad kapas priklauso judėjų tikybos velioniui. Štai vienas tekstas: „Kagan Jakub Zap. Kad tavo siela įsipintų į amžinai gyvenančių sielų vainiką”. Manytina, kad tekstas iškaltas XIX a. pabaigoje. Ant kito paminklinio akmens aiškiai įskaitoma — Rahmel. Tai gali būti ir pavardė, ir vardas. Žydai ilgą laiką pavardžių neturėjo. Emanuell reiškia mylintis Dievą. Ell hebrajų kalba — Dievas. Data neįskaitoma (nutrupėjusi). Užrašas galėjo būti iškaltas XX a. pradžioje. Akmens priekinė pusė šlifuota. 2003 m. liepos mėnesį iš Izraelio atvykęs ir kapinėse apsilankęs Rahmel giminaitis teigė, kad šioje vietoje ilsisi keturios jo senelių kartos: senelė, prosenelė, jos mama ir t. t. Dar vienas akmuo byloja, kad 1912 m. buvo palaidota moteris, žydų tautos dukra, Jahodos dukra. Dabar kapinėse retkarčiais nupjaunama žolė. Iki Antrojo pasaulinio karo kapines prižiūrėjo visuomeninė organizacija Chebra Kadiš. Ypatingos priežiūros kapams nereikėjo, nes žydų tautos raštuose gėlė — beveik nieko nereiškiantis dalykas, o akmuo — šventas. Viekšnių žydų kapinių vakarinėje dalyje esančioje aukštumėlėje, manoma, kažkada stovėjo kapinių sargo namelis. 1992 m. žydų kapinėse atstatyta ir nuvalyta apie 250 nuvirtusių macevų.
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Viekšnių žydų kapinės / Vieksniai Jewish Cemetery / Векшняй еврейское кладбище
Veikė net kelios chedros – pradinės mokyklos 7-13 metų berniukams, „Toros“ ir jos komentarams mokyti ir aukštesniojo „Ješivos“ mokykla. Vieni šaltiniai teigia, kad buvo dvi sinagogos. Viena – žiemai, kita – vasarai. Kiti šaltiniai teigia, kad buvo net trys sinagogos, veikė žydų labdaros draugija „Linat Hazedek“.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui Viekšnių žydai, kaip ir kiti, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Po karo į Viekšnius sugrįžo tik apie 300 žydų. Dalis jų žuvo kare ar mirė iš bado. Dalis jų per Odesos (Ukraina) uostą išvyko į Palestiną, Pietų Ameriką.
1918 m., sekdama „madą“, Viekšniuose įsikūrė komunistinė kuopelė. Jai vadovavo Ch. Zarcinas. Grįžę po karo žydai skubiai ėmėsi darbo. Atstatė gerokai nuo karo nukentėjusius Viekšnius. Vėl ėmėsi prekybos, turgaus verslo. 1924 m. įsteigė žydų liaudies banką. Jame buvo 31 narys. Pradėjo veikti žydų vaikų mokykla. Susikūrė dramos būrelis. Pradėjo burtis įvairūs jaunimo judėjimai.
Viekšnių žydų kapinės yra Viekšnių miestelio vakariniame pakraštyje, netoli Ventos, šalia katalikų kapinių, Mažeikių gatvėje. Plotas 1,4 ha. Įkūrimo data nežinoma. Anksčiau kapinės buvo aptvertos iš akmenų sumūryta tvora, kurios fragmentai išlikę vakarinėje pusėje. Dabar visa teritorija aptverta nauja tvora. Seniausia kapinių dalis yra pietinėje, o naujausia šiaurinėje dalyje. Yra išlikusių XIX a. antros pusės - XX a antkapių - macevų (iš viso apie 160). Pats seniausias antkapis yra 1858 m. Visi antkapiai orientuoti vakarų kryptimi. Spėjama, kad iki šiol išliko trečdalis ar ketvirtadalis antkapių. XIX a. II pusės kapinių dalies antkapiai paprasti, be jokių simbolių. Išlikę keli masyvūs antkapiai. Naujesni antkapiai pasižymi negausia simbolika - iškalta Dovydo žvaigždė ar trišakė žvakidė. Gausiai dekoruotas vienas 1911 metų paminklas, ant kurio iškalta trišakė žvaigždė, užimanti didžiają paminklo dalį. Kapinėse yra keletas dvigubų paminklų. Antkapinių akmenų yra vakarinėje ir šiek tiek pietinėje dalyje. Yra keletas sudvejintų paminklų (Mozės knyga). Paminklo gamybai naudotas lietuviškas akmuo. Aversinė (priekinė) pusė padailinta ir iškaltas tekstas senąja hebrajų kalba. Visi paminklai yra stačiakampės formos, pastatyti vertikaliai. Ant vienos kapavietės yra lieto betono plokštė, paguldyta horizontaliai. Nėra jokio užrašo. Kelių akmenų priekinė pusė nušlifuota, gerai matosi tekstai, Dovydo žvaigždė. Nėra išlikusių puikiai ornamentuotų akmenų. Gausiai ornamentuoti antkapiniai paminklai — retokas atvejis Lietuvoje, tačiau užrašų gausa jie pirmauja Europoje. Paminklo viršutinėje dalyje esančios dvi raidės reiškia: čia ilsisi. Raidės dažnai būna iškaltos šešiakampės Dovydo žvaigždės centre. Tai reiškia, kad kapas priklauso judėjų tikybos velioniui. Štai vienas tekstas: „Kagan Jakub Zap. Kad tavo siela įsipintų į amžinai gyvenančių sielų vainiką”. Manytina, kad tekstas iškaltas XIX a. pabaigoje. Ant kito paminklinio akmens aiškiai įskaitoma — Rahmel. Tai gali būti ir pavardė, ir vardas. Žydai ilgą laiką pavardžių neturėjo. Emanuell reiškia mylintis Dievą. Ell hebrajų kalba — Dievas. Data neįskaitoma (nutrupėjusi). Užrašas galėjo būti iškaltas XX a. pradžioje. Akmens priekinė pusė šlifuota. 2003 m. liepos mėnesį iš Izraelio atvykęs ir kapinėse apsilankęs Rahmel giminaitis teigė, kad šioje vietoje ilsisi keturios jo senelių kartos: senelė, prosenelė, jos mama ir t. t. Dar vienas akmuo byloja, kad 1912 m. buvo palaidota moteris, žydų tautos dukra, Jahodos dukra. Dabar kapinėse retkarčiais nupjaunama žolė. Iki Antrojo pasaulinio karo kapines prižiūrėjo visuomeninė organizacija Chebra Kadiš. Ypatingos priežiūros kapams nereikėjo, nes žydų tautos raštuose gėlė — beveik nieko nereiškiantis dalykas, o akmuo — šventas. Viekšnių žydų kapinių vakarinėje dalyje esančioje aukštumėlėje, manoma, kažkada stovėjo kapinių sargo namelis. 1992 m. žydų kapinėse atstatyta ir nuvalyta apie 250 nuvirtusių macevų.
Nuoroda į kapines tinklapyje Billiongraves.com : Viekšnių žydų kapinės / Vieksniai Jewish Cemetery / Векшняй еврейское кладбище
|
|
|
Tryškiai (jidiš: Trišik). Žydai Tryškiuose apsigyveno XVII a. pab., o visavertė bendruomenė susiformavo tik XVIII a. pabAIGOJE. Bado metais (1869-1872) Tryškių žydams padėjo „Pagalbos komitetas“, veikęs Klaipėdoje.
1868 gaisre, sudegė visos sinagogos [nėra žinoma, kiek jų buvo]; naujai atstatyta sinagoga su visais Toros ritiniais vėl sudegė 1887 m. gaisre[2]. Apie 200 žydų šeimų liko be namų, neteko viso turto. 1887 m. rugsėjo 1 d. laikraštis “Hamelic” [leistas Odesoje, skaitomas visos Rusijos imperijos žydų] išspausdino emocionalų kreipimąsi suteikti pagalbą Tryškių padegėliams, kurį pasirašė vietinis rabinas Chaimas Punas.
Paskutinįjį XIX a. dešimtmetį, pablogėjus ekonominei situacijai, daugelis Tryškių žydų emigravo į Vakarus. Tačiau ir tais metais Tryškių žydai nenustojo remti sionistinių fondų, siekusių išpirkti žemes Palestinoje. Tryškių žydų vardai randami aukotojų sąrašuose: pvz., 1909 m. - 14 vardų.
Demografinė statistika
metai viso gyventojų žydų procentais
1897 1,971 681 34
1915 2,202 ? ?
1923 1,300 335 26
1940 1,600 200 apie 12
Iš bendruomeninių struktūrų veikė bendrija „Bikur cholim“ [labdaros gydymas, vaistų ir maisto teikimas sergantiems]. Gydytojas Feldšteinas nemokamai gydė vargšius ir jiems atnešdavo vaistų; panelės S. Grinštein ir P. Kvas rūpinosi vargšiais vaikais.
Miestelio vargingieji gaudavo dotacijų iš „Tryškių žydų bendrijos“ Čikagoje prieš Pesach, prieš žiemą – malkoms įsigyti ir pan.
Iš žydų švietimo įstaigų čia buvo pradinė tinklo „Tarbut“ hebrajų mokykla (apie 30 moksleivių). Dalis jos absolventų tęsė mokslus Telšių ješyvoje arba Telšių ir Šiaulių hebrajų gimnazijose. Veikė talmud-Tora [labdaros pradinė mokykla]. Miestelio žydų biblioteka turėjo 400 knygų hebrajų ir jidiš kalbomis.
Vyriausieji Tryškių rabinai: Samuelis-Mozė Šapira (nuo 1874), Chaimas Punas (vadovavo 1891-1897, mirė 1903 m.), po jo – Izraelis Jozuė Segalis.
Nuo 1903 m. Bendruomenėje darbavosi Jokūbas Chanochas Grinbergas (vienuose šaltiniuose nurodoma, kad jis vadovavo talmud –Torai, kitur teigiama, kad jis buvo bendruomenės rabinas) ir valdiškas rabinas [kazionnyj ravvin, ha-rav mi-taam] Mozė Zeevas Rakovčikas. Tarpukariu(nuo 1922 m.) – Elijas Bencionas Punas. Jis buvo paskutinis Tryškių rabinas (žuvo nacių okupacijos metu 1941 m.)
XIX a. viduryje Tryškiai tapo apskrities centru, juose pradėjo vykti turgūs (kas savaitę, [turgaus diena – trečiadienis]) ir mugės (kas mėnesį), tai ir buvo pagrindinis žydų pragyvenimo šaltinis. 15 Tryškių žydų šeimų vertėsi amatais, 5 užsiėmė žemdirbyste, kiti – prekyba.
Iki 1930-jų m. santykiai tarp žydų ir ne žydų gyventojų buvo normalūs. Jie pablogėjo, kai susivienijimas „Verslas“ pradėjo agituoti prieš pirkimą iš žydų. Todėl daugelis Tryškių žydų, ypač jaunų, buvo priversti ieškoti pragyvenimo šaltinių didesniuose miestuose arba Vakaruose. Dalys emigravusiųjų finansiškai rėmė likusius giminaičius
1931 m. surašymo duomenimis, Tryškiuose buvo 13 krautuvių, kurios visos priklausė žydams: 5 prekiavo audiniais, 2 – javais, taip pat įvairių prekių, mėsos, odų, medienos ir kūrenimo medžiagų parduotuvės, vaistinė ir kirpykla. Surašymo metu taip pat fiksuota 11 smulkių žydams priklausančių įmonių: 5 batų siuvyklos, 2 odų dirbtuvės, malūnas (savininko pavardė – Kagantonas), teikęs miesteliui ir elektrą, kepykla, dažykla ir vėlykla. Vėliau atsirado dar vienas malūnas (savininkai – Kohenų šeima).
1937 m. Tryškiuose buvo 10 žydų amatininkų: 3 batsiuviai, kepėjas, 2 siuvėjai, kepurininkas, kalvis, skardžius, skerdikas.
Svarbų vaidmenų Tryškių žydų ekonominiame gyvenime vaidino Liaudies bankas [Folksbank], kuris buvo įsteigtas 1926 m., o 1929 prisijungė prie bankų asociacijos. Jis turėjo 97 narius.
1939 m. Tryškiuose 25 gyventojai turėjo telefoną, iš jų 10 buvo žydai.
1939 m. per gaisrą sudegė Tryškių žydų Liaudies bankas ir hebrajų mokykla. Sovietmečiu miestelyje buvo uždaryta dauguma parduotuvių, taip pat hebrajų mokykla. Sovietams uždarius Telšių ješyvą, dalis jos auklėtinių atvyko į Tryškius bandydami tęsti mokslus. Kai Lietuvą okupavo naciai, ješyvos studentai kartu su Rusijos kariuomene pasitraukė į Rusiją. Daliai jų pavyko nukeliauti į JAV, Klivlende jie įsteigė „Telšių ješyvą“.
Naciai į Tryškius įžengė 1941 m. birželio 25 d. Tryškių žydai buvo suvaryti į buvusio grafo Platerio dvaro svirną, ten laikomi ir saugojami. 70 vyrų buvo greitai paimti ir sušaudyti prie Virvytės kranto, netoli Kagantono malūno. Rugpjūtyje moterys ir vaikai buvo perkelti į Žagarės getą, kur jie sušaudyti kartu su Žagarės žydais spalio 2 d.
XIX a. Tryškiuose buvo 2 visą miestelį sunaikinę gaisrai: pirmasis kilo „1829 m. birželio 2 d. nieko nesant namie, pastate, esančiame... netoli klebonijos, dviejų gatvių sankryžoje, ... priklausančiame žydui Jankelovičiui, kilo gaisras. Jis persimetė į klebonijos sodybą bei [bažnyčios] jurzdiką [miestelio ribose bažnyčiai priklausančioje žemėje esantis užstatymas]. Gaisras visiškai sunaikino klebonijos sodybos pastatus, taip pat didžiąją dalį miestelio centre buvusių namų“[2]. Iš šio laiško galima suprasti, kad gaisras buvo labai didelio masto, nes klebonas apgailestauja ne tik dėl nukentėjusių klebonijos pastatų, tačiau ir dėl nukentėjusių dvaro statinių, kurie buvo sąlygiškai toli nuo centrinės miestelio dalies, o tai reiškia, kad dvaro patatus ugnis galėjo pasiekti tik tuo atveju, jei degė visas miestelis. Tame pačiame laiške klebonas išreiškė pageidavimą, kad planuojant pogaisrinį Tryškių atstatymą, sklypai žydų namams būtų skirti atokiau nuo klebonijos ir bažnyčios pastatų. Klebonas, dėl žalos, padarytos žydo Jankelovičiaus name kilusio gaisro, atlyginimo kreipėsi į Šiaulių apskrities žemės teismą. [Giedriaus Jokubauskio (GJ) pastaba]
Išliko apie 40 lauko akmens paminklų su įrašais hebrajų rašmenimis; betono tvora sudaryta iš segmentų su nišomis ir stulpeliais; betono vartai sudaryti iš dviejų piliastrų su karnizais, remiančiais antablementą su hebrajišku įrašu bei ant viršutinės laiptuotos dalies Dovydo žvaigžde.Koordinatės: 56°3'48"N 22°34'53"E
Tryškių žydų kapinės / Tryskiai Jewish Cemetery / Тришкяй еврейское кладбище
1868 gaisre, sudegė visos sinagogos [nėra žinoma, kiek jų buvo]; naujai atstatyta sinagoga su visais Toros ritiniais vėl sudegė 1887 m. gaisre[2]. Apie 200 žydų šeimų liko be namų, neteko viso turto. 1887 m. rugsėjo 1 d. laikraštis “Hamelic” [leistas Odesoje, skaitomas visos Rusijos imperijos žydų] išspausdino emocionalų kreipimąsi suteikti pagalbą Tryškių padegėliams, kurį pasirašė vietinis rabinas Chaimas Punas.
Paskutinįjį XIX a. dešimtmetį, pablogėjus ekonominei situacijai, daugelis Tryškių žydų emigravo į Vakarus. Tačiau ir tais metais Tryškių žydai nenustojo remti sionistinių fondų, siekusių išpirkti žemes Palestinoje. Tryškių žydų vardai randami aukotojų sąrašuose: pvz., 1909 m. - 14 vardų.
Demografinė statistika
metai viso gyventojų žydų procentais
1897 1,971 681 34
1915 2,202 ? ?
1923 1,300 335 26
1940 1,600 200 apie 12
Iš bendruomeninių struktūrų veikė bendrija „Bikur cholim“ [labdaros gydymas, vaistų ir maisto teikimas sergantiems]. Gydytojas Feldšteinas nemokamai gydė vargšius ir jiems atnešdavo vaistų; panelės S. Grinštein ir P. Kvas rūpinosi vargšiais vaikais.
Miestelio vargingieji gaudavo dotacijų iš „Tryškių žydų bendrijos“ Čikagoje prieš Pesach, prieš žiemą – malkoms įsigyti ir pan.
Iš žydų švietimo įstaigų čia buvo pradinė tinklo „Tarbut“ hebrajų mokykla (apie 30 moksleivių). Dalis jos absolventų tęsė mokslus Telšių ješyvoje arba Telšių ir Šiaulių hebrajų gimnazijose. Veikė talmud-Tora [labdaros pradinė mokykla]. Miestelio žydų biblioteka turėjo 400 knygų hebrajų ir jidiš kalbomis.
Vyriausieji Tryškių rabinai: Samuelis-Mozė Šapira (nuo 1874), Chaimas Punas (vadovavo 1891-1897, mirė 1903 m.), po jo – Izraelis Jozuė Segalis.
Nuo 1903 m. Bendruomenėje darbavosi Jokūbas Chanochas Grinbergas (vienuose šaltiniuose nurodoma, kad jis vadovavo talmud –Torai, kitur teigiama, kad jis buvo bendruomenės rabinas) ir valdiškas rabinas [kazionnyj ravvin, ha-rav mi-taam] Mozė Zeevas Rakovčikas. Tarpukariu(nuo 1922 m.) – Elijas Bencionas Punas. Jis buvo paskutinis Tryškių rabinas (žuvo nacių okupacijos metu 1941 m.)
XIX a. viduryje Tryškiai tapo apskrities centru, juose pradėjo vykti turgūs (kas savaitę, [turgaus diena – trečiadienis]) ir mugės (kas mėnesį), tai ir buvo pagrindinis žydų pragyvenimo šaltinis. 15 Tryškių žydų šeimų vertėsi amatais, 5 užsiėmė žemdirbyste, kiti – prekyba.
Iki 1930-jų m. santykiai tarp žydų ir ne žydų gyventojų buvo normalūs. Jie pablogėjo, kai susivienijimas „Verslas“ pradėjo agituoti prieš pirkimą iš žydų. Todėl daugelis Tryškių žydų, ypač jaunų, buvo priversti ieškoti pragyvenimo šaltinių didesniuose miestuose arba Vakaruose. Dalys emigravusiųjų finansiškai rėmė likusius giminaičius
1931 m. surašymo duomenimis, Tryškiuose buvo 13 krautuvių, kurios visos priklausė žydams: 5 prekiavo audiniais, 2 – javais, taip pat įvairių prekių, mėsos, odų, medienos ir kūrenimo medžiagų parduotuvės, vaistinė ir kirpykla. Surašymo metu taip pat fiksuota 11 smulkių žydams priklausančių įmonių: 5 batų siuvyklos, 2 odų dirbtuvės, malūnas (savininko pavardė – Kagantonas), teikęs miesteliui ir elektrą, kepykla, dažykla ir vėlykla. Vėliau atsirado dar vienas malūnas (savininkai – Kohenų šeima).
1937 m. Tryškiuose buvo 10 žydų amatininkų: 3 batsiuviai, kepėjas, 2 siuvėjai, kepurininkas, kalvis, skardžius, skerdikas.
Svarbų vaidmenų Tryškių žydų ekonominiame gyvenime vaidino Liaudies bankas [Folksbank], kuris buvo įsteigtas 1926 m., o 1929 prisijungė prie bankų asociacijos. Jis turėjo 97 narius.
1939 m. Tryškiuose 25 gyventojai turėjo telefoną, iš jų 10 buvo žydai.
1939 m. per gaisrą sudegė Tryškių žydų Liaudies bankas ir hebrajų mokykla. Sovietmečiu miestelyje buvo uždaryta dauguma parduotuvių, taip pat hebrajų mokykla. Sovietams uždarius Telšių ješyvą, dalis jos auklėtinių atvyko į Tryškius bandydami tęsti mokslus. Kai Lietuvą okupavo naciai, ješyvos studentai kartu su Rusijos kariuomene pasitraukė į Rusiją. Daliai jų pavyko nukeliauti į JAV, Klivlende jie įsteigė „Telšių ješyvą“.
Naciai į Tryškius įžengė 1941 m. birželio 25 d. Tryškių žydai buvo suvaryti į buvusio grafo Platerio dvaro svirną, ten laikomi ir saugojami. 70 vyrų buvo greitai paimti ir sušaudyti prie Virvytės kranto, netoli Kagantono malūno. Rugpjūtyje moterys ir vaikai buvo perkelti į Žagarės getą, kur jie sušaudyti kartu su Žagarės žydais spalio 2 d.
XIX a. Tryškiuose buvo 2 visą miestelį sunaikinę gaisrai: pirmasis kilo „1829 m. birželio 2 d. nieko nesant namie, pastate, esančiame... netoli klebonijos, dviejų gatvių sankryžoje, ... priklausančiame žydui Jankelovičiui, kilo gaisras. Jis persimetė į klebonijos sodybą bei [bažnyčios] jurzdiką [miestelio ribose bažnyčiai priklausančioje žemėje esantis užstatymas]. Gaisras visiškai sunaikino klebonijos sodybos pastatus, taip pat didžiąją dalį miestelio centre buvusių namų“[2]. Iš šio laiško galima suprasti, kad gaisras buvo labai didelio masto, nes klebonas apgailestauja ne tik dėl nukentėjusių klebonijos pastatų, tačiau ir dėl nukentėjusių dvaro statinių, kurie buvo sąlygiškai toli nuo centrinės miestelio dalies, o tai reiškia, kad dvaro patatus ugnis galėjo pasiekti tik tuo atveju, jei degė visas miestelis. Tame pačiame laiške klebonas išreiškė pageidavimą, kad planuojant pogaisrinį Tryškių atstatymą, sklypai žydų namams būtų skirti atokiau nuo klebonijos ir bažnyčios pastatų. Klebonas, dėl žalos, padarytos žydo Jankelovičiaus name kilusio gaisro, atlyginimo kreipėsi į Šiaulių apskrities žemės teismą. [Giedriaus Jokubauskio (GJ) pastaba]
Išliko apie 40 lauko akmens paminklų su įrašais hebrajų rašmenimis; betono tvora sudaryta iš segmentų su nišomis ir stulpeliais; betono vartai sudaryti iš dviejų piliastrų su karnizais, remiančiais antablementą su hebrajišku įrašu bei ant viršutinės laiptuotos dalies Dovydo žvaigžde.Koordinatės: 56°3'48"N 22°34'53"E
Tryškių žydų kapinės / Tryskiai Jewish Cemetery / Тришкяй еврейское кладбище
AKIMIRKOS IŠ ŽYDŲ KAPINIŲ TVARKYMO DARBŲ 2020 METAIS
Papilė (jidiš: Popelian, Popilian)
Pagal Dovo Levino knyga „Lietuvos bendruomenių metraštis“ [Pinkas hakehilot: Lita], Jeruzalė, Jad Vašem, 1996.
1637 m. Papilės dvaro inventoriuje minima 21 karčiama, vienos jų savininkas – „Dawid Swiec“ (jam priklausė ir namas). Jeigu jis buvo žydas, reiškia, pavieni žydai Papilėje pradėjo apsigyventi ankščiau, nėgu nurodoma literatūroje (XVIII a. vid.) Didžiausias žydų skaičius buvo prieš I-ąjį Pasaulinį karą. Geležinkelis [Liepojos-Romnų, nutiestas XIX a. pabaigoje] leido eksportuoti javus, liną ir medieną į Vokietiją, todėl miestelio žydai buvo ekonomiškai stiprūs.
1888 m. gaisras sunaikino nemažai pastatų, tarp jų sinagogą, ir apsunkino ekonominę situaciją. Bendruomenės atstovas Elias Abelis išsiuntė į „Hamelic“ atsišaukimą pagelbėti Papilės bendruomenei, tame pačiame žurnalo numeryje apie situacija pasakojo Eliezeris Gordonas [Telšių ješivos vadovas]. Tais pačiais metais vietos žydai įsteigė „Gaisrininkų savanorių komandą“. Po kelių metų gaisro pasekmės buvo atitaisytos, ir Papilės žydai vėl gyveno gerai.
1915 m. Papilės, kaip ir kitų fronto linijoje esančių teritorijų žydai, buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą. Tik maža dalis sugrįžo po karo. Nepaisant sunkios ekonominės situacijos, jie atsiliepė į rabino Lamdant kreipimą ir paaukojo 20,000 markių Rusijoje likusiems pabėgėliams.
Demografinė statistika
metai viso gyventojų žydų procentais
1897 1,877 965 51
1923 1,432 257 18
Be didelio religinių studijų adeptų ir Toros žinovų, susitelkusių aplink sinagogą, čia buvo nemažai gimnazijų bei Rusijos ir Vakarų universitetų absolventų. Vaikai ir paaugliai mokėsi chederiuose ir „mažosiose ješyvose“ [pereinamoji/paruošiamoji pakopa prieš stojant į įprastą ješyvą; ne kiekviena vietovė tokių turėjo].
Viename iš Papilės chederių mokėsi žymus kalbininkas ir leksikografas Chackelis Lemchenas (1904-2001; nuotraukoje – su šeimą, žuvusią okupacijos metais).
Vyr. rabinai: Šraga Faivelis ben Juozapas (1827-1872), Hilelis Arje Lipšicas, Cvi ben Azrielis Valkas, Dovydas Regensburgas, Juozapas ben Abraomas Lamdanas (nuo 1903 m.; tais pačiais m. dalyvavo VI Pasaulio sionistų kongrese). Paskutinis Papilės rabinas – Abraomas Hakohenas Levinas (žuvo nacių okupacijos metu). Vienas bendruomenės lyderiu buvo Aba Mozė Rabinovičius
1898, 1899, 1903 m. aukotojų Palestinos žemių išpirkimo fondams sąrašuose yra 15 Papilės žydų vardų.
Vienas miestelio gerbiamų žmonių, Abraomas ben Judas Eljaševas, mirė [čia?] 1862; iš inteligentijos minėtini dr. J. Edelberg, ponia Šatenštein, Jokūbas Glikas.
1931 m. surašymo duomenimis, Papilėje buvo tokios žydams priklausančios parduotuvės: 5 audinių, 3 medienos, 2 metalo gaminių ir darbo įrankių, 2 įvairių prekių, siuvimo mašinų bei trąšų. Anot šio surašymo, Papilės žydams dar priklausė elektrinė, 3 malūnai (vienas jų – Augustaičių kaimo malūnas, kurio paskutinis savininkas, Ševelio Vilko sūnus, buvo 1941 m. sušaudytas), odos perdirbimo ir batų gamyklos. Advokatui M. Jofė priklausė parduotuvė [ko gero, tai viena iš dviejų ‚įvairių prekių‘] , kurioje, be kitų prekių, galima buvo įsigyti radijo imtuvų detalių. Mozės Cino (vėliau – Mejerio Šerio) odų dirbtuvė kailius perdirbdavo visiškai – iš jų galima buvo tiesiai siūti kailinius, tuo tarpu kai odos avalinei buvo siunčiamos galutiniam apdirbimui į Chaimo Frenkelio odų fabriką Šiauliuose.
„Amerikos žibalo prekybos bendrovės“ Turgaus aikštėje įrengtos benzino kolonėlės (vėliau priklausė „Shell Co“) darbu rūpinosi audinių ir rūbų parduotuvės, prie kurio ji pastatyta, savininkas Naftalis Goldšteinas, todėl ji paprastai vadinta „Goldšteino kolonėle“.
1937 m. Papilėje buvo 7 žydai amatininkai: 3 siuvėjai, 2 batsiuviai, kepėjas, kepurininkas, batsiuvys bei skerdikas; kai kurie šaltiniai mini ir žydus kalvius (Papilėje bei aplinkiniuose kaimuose), laikrodininką bei dviračių remonto meistrą.
1883 m. Arkadijaus Volovo, S. Peterburgo universitete gavusio provizoriaus diplomą, gautas leidimas įsteigti vaistinę; jis buvo ir jos savininku, ir vieninteliu darbuotoju. Vėliau savininkai buvo ne žydai.
XX a. 4 deš. dėl „Verslo“ įtakos žydai palaipsniui išstumiami iš ūkinės veiklos. Prasidėjo jaunųjų emigracija į Pietų Afriką ir Palestiną. Papilėje liko vos 200 žydų. Tiesa, jie buvo gan aktyvūs: vadovaujant Cvi Hiršui Blumentaliui, pastatė naują sinagogą, įsteigė mokyklą, biblioteką, Liaudies banko filialą, kuris 1927 m. turėjo 78 narių.
1939 m. 36 Papilės gyventojai turėjo telefoną, iš jų 6 ar 7 buvo žydai – individualūs savininkai ar smulkios įmonės ir parduotuvės.
Holokaustas
Naciai Papilėje pasirodė 1941 m. birželio 28 d. Žydai buvo priversti atlikti skirtingus darbus. Pirma Papilės žydų grupė sušaudyta liepos 7 d. Po savaitės kiti nuvesti į Šiaudinę. Liepos 18 d. iš ten paimti ir sušaudyti vyrai. Moterys ir vaikai rugpjūčio pabaigoje perkelti į Žagarės stovykla; spalio 2 d. jie sušaudyti kartu su Žagarės ir aplinkinių miestelių moterims ir vaikais.
Papilės žydų sušaudymo vieta / Papile Jews Killing site / Место расстрела евреев Папиле
Papilės sušaudytų žydų kapas / Papile Jews Burrial Site / Могила евреев Папиле
Pagal Dovo Levino knyga „Lietuvos bendruomenių metraštis“ [Pinkas hakehilot: Lita], Jeruzalė, Jad Vašem, 1996.
1637 m. Papilės dvaro inventoriuje minima 21 karčiama, vienos jų savininkas – „Dawid Swiec“ (jam priklausė ir namas). Jeigu jis buvo žydas, reiškia, pavieni žydai Papilėje pradėjo apsigyventi ankščiau, nėgu nurodoma literatūroje (XVIII a. vid.) Didžiausias žydų skaičius buvo prieš I-ąjį Pasaulinį karą. Geležinkelis [Liepojos-Romnų, nutiestas XIX a. pabaigoje] leido eksportuoti javus, liną ir medieną į Vokietiją, todėl miestelio žydai buvo ekonomiškai stiprūs.
1888 m. gaisras sunaikino nemažai pastatų, tarp jų sinagogą, ir apsunkino ekonominę situaciją. Bendruomenės atstovas Elias Abelis išsiuntė į „Hamelic“ atsišaukimą pagelbėti Papilės bendruomenei, tame pačiame žurnalo numeryje apie situacija pasakojo Eliezeris Gordonas [Telšių ješivos vadovas]. Tais pačiais metais vietos žydai įsteigė „Gaisrininkų savanorių komandą“. Po kelių metų gaisro pasekmės buvo atitaisytos, ir Papilės žydai vėl gyveno gerai.
1915 m. Papilės, kaip ir kitų fronto linijoje esančių teritorijų žydai, buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą. Tik maža dalis sugrįžo po karo. Nepaisant sunkios ekonominės situacijos, jie atsiliepė į rabino Lamdant kreipimą ir paaukojo 20,000 markių Rusijoje likusiems pabėgėliams.
Demografinė statistika
metai viso gyventojų žydų procentais
1897 1,877 965 51
1923 1,432 257 18
Be didelio religinių studijų adeptų ir Toros žinovų, susitelkusių aplink sinagogą, čia buvo nemažai gimnazijų bei Rusijos ir Vakarų universitetų absolventų. Vaikai ir paaugliai mokėsi chederiuose ir „mažosiose ješyvose“ [pereinamoji/paruošiamoji pakopa prieš stojant į įprastą ješyvą; ne kiekviena vietovė tokių turėjo].
Viename iš Papilės chederių mokėsi žymus kalbininkas ir leksikografas Chackelis Lemchenas (1904-2001; nuotraukoje – su šeimą, žuvusią okupacijos metais).
Vyr. rabinai: Šraga Faivelis ben Juozapas (1827-1872), Hilelis Arje Lipšicas, Cvi ben Azrielis Valkas, Dovydas Regensburgas, Juozapas ben Abraomas Lamdanas (nuo 1903 m.; tais pačiais m. dalyvavo VI Pasaulio sionistų kongrese). Paskutinis Papilės rabinas – Abraomas Hakohenas Levinas (žuvo nacių okupacijos metu). Vienas bendruomenės lyderiu buvo Aba Mozė Rabinovičius
1898, 1899, 1903 m. aukotojų Palestinos žemių išpirkimo fondams sąrašuose yra 15 Papilės žydų vardų.
Vienas miestelio gerbiamų žmonių, Abraomas ben Judas Eljaševas, mirė [čia?] 1862; iš inteligentijos minėtini dr. J. Edelberg, ponia Šatenštein, Jokūbas Glikas.
1931 m. surašymo duomenimis, Papilėje buvo tokios žydams priklausančios parduotuvės: 5 audinių, 3 medienos, 2 metalo gaminių ir darbo įrankių, 2 įvairių prekių, siuvimo mašinų bei trąšų. Anot šio surašymo, Papilės žydams dar priklausė elektrinė, 3 malūnai (vienas jų – Augustaičių kaimo malūnas, kurio paskutinis savininkas, Ševelio Vilko sūnus, buvo 1941 m. sušaudytas), odos perdirbimo ir batų gamyklos. Advokatui M. Jofė priklausė parduotuvė [ko gero, tai viena iš dviejų ‚įvairių prekių‘] , kurioje, be kitų prekių, galima buvo įsigyti radijo imtuvų detalių. Mozės Cino (vėliau – Mejerio Šerio) odų dirbtuvė kailius perdirbdavo visiškai – iš jų galima buvo tiesiai siūti kailinius, tuo tarpu kai odos avalinei buvo siunčiamos galutiniam apdirbimui į Chaimo Frenkelio odų fabriką Šiauliuose.
„Amerikos žibalo prekybos bendrovės“ Turgaus aikštėje įrengtos benzino kolonėlės (vėliau priklausė „Shell Co“) darbu rūpinosi audinių ir rūbų parduotuvės, prie kurio ji pastatyta, savininkas Naftalis Goldšteinas, todėl ji paprastai vadinta „Goldšteino kolonėle“.
1937 m. Papilėje buvo 7 žydai amatininkai: 3 siuvėjai, 2 batsiuviai, kepėjas, kepurininkas, batsiuvys bei skerdikas; kai kurie šaltiniai mini ir žydus kalvius (Papilėje bei aplinkiniuose kaimuose), laikrodininką bei dviračių remonto meistrą.
1883 m. Arkadijaus Volovo, S. Peterburgo universitete gavusio provizoriaus diplomą, gautas leidimas įsteigti vaistinę; jis buvo ir jos savininku, ir vieninteliu darbuotoju. Vėliau savininkai buvo ne žydai.
XX a. 4 deš. dėl „Verslo“ įtakos žydai palaipsniui išstumiami iš ūkinės veiklos. Prasidėjo jaunųjų emigracija į Pietų Afriką ir Palestiną. Papilėje liko vos 200 žydų. Tiesa, jie buvo gan aktyvūs: vadovaujant Cvi Hiršui Blumentaliui, pastatė naują sinagogą, įsteigė mokyklą, biblioteką, Liaudies banko filialą, kuris 1927 m. turėjo 78 narių.
1939 m. 36 Papilės gyventojai turėjo telefoną, iš jų 6 ar 7 buvo žydai – individualūs savininkai ar smulkios įmonės ir parduotuvės.
Holokaustas
Naciai Papilėje pasirodė 1941 m. birželio 28 d. Žydai buvo priversti atlikti skirtingus darbus. Pirma Papilės žydų grupė sušaudyta liepos 7 d. Po savaitės kiti nuvesti į Šiaudinę. Liepos 18 d. iš ten paimti ir sušaudyti vyrai. Moterys ir vaikai rugpjūčio pabaigoje perkelti į Žagarės stovykla; spalio 2 d. jie sušaudyti kartu su Žagarės ir aplinkinių miestelių moterims ir vaikais.
Papilės žydų sušaudymo vieta / Papile Jews Killing site / Место расстрела евреев Папиле
Papilės sušaudytų žydų kapas / Papile Jews Burrial Site / Могила евреев Папиле
|
|
|