AKMENĖS KRAŠTO ŽYDŲ LEMTIS
1941 metų birželio pabaigoje vokiečių kariuomenė įžengė į Akmenę.
Birželio 29-tą dieną vokiečiai sušaudė tris žydus - sakoma, kad sovietinius aktyvistus.
Liepos mėnesio pradžioje suimta apie 70 Akmenės valsčiaus žydų (Akmenėje - aštuonios, Klykoliuose - penkios, Mantartiškėse - viena šeima). Taip pat suimta 30 žydų Vegeriuose. Jie pradžioje uždaryti Vegerių sinagogoje, o vėliau perkelti į Akmenę.
Liepos viduryje visi vyrai žydai uždaryti žydų kepykloje - raudonų plytų pastate Kasakausko gatvėje. Moterys ir vaikai – aptvertoje sinagogoje.
Rugpjūčio mėnesio ketvirtą dieną visi žydai išvaryti į Mažeikius. Seni ir ligoti buvo vežami vežimais, kiti - ėjo pėsti. Mažeikiuose su savo likimo draugais buvo laikomi uždaryti daržinėje.
1941 metų rugpjūčio devintą visi buvo atvaryti prie Tirkšlių/Mažeikių žydų kapinių. Jiems buvo liepta nusirengti.
Pasmerktieji grupėmis po 20-30 buvo rikiuojami ant pačių rankomis iškastų duobių krašto. Tie, kurie likdavo gyvi po šautuvų salvės, buvo nužudyti pistoletų šūviais iš arti. Žudynės tęsėsi apie penkias valandas. Buvo sušaudyti apie 2000 žydų.
Tą dieną buvo sušaudyti visi iš Akmenės atvaryti žydai.
Mes esame paprasti žmonės. Mūsų dažnai klausia, kodėl mes darome tai, ką darome. Kaip ir šiandien. Atsakymas labai paprastas - mums ne visvien. Mums rūpi, kad tie žmonės, tie vyrai, moterys, vaikai, kurie gyveno, dirbo, mylėjo ir liūdėjo, pykosi ir taikėsi, džiaugėsi ir gedėjo kartu ir šalia mūsų senelių nebūtų pamiršti. Kad nebūtų pamiršta jų kalba, nebūtų pamiršta kultūra, tradicijos. Kad niekada nebūtų pamiršti jie patys. Vyrai, moterys, vaikai, seneliai...
Šiandien garsiai skaitysime vardus tų, kurių kelias į mirtį prasidėjo čia. Šioje vietoje. Šiandien skaitysime vardus tų, kurie buvo nužudyti beveik prieš aštuoniasdešimt metų. Be kaltės. Be prasmės. Tiesiog nužudyti.
Mes skaitysime vardus ir pavardes žmonių, gyvenusių kartu su mūsų žemiečiais Akmenėje, Kivyliuose, Vegeriuose, Mantartiškėse... Gerai, kad šie vardai neužmiršti ir amžiams bus išsaugoti Jad Vašem duomenų bazėje bei žmonių atmintyje. Sakoma, kad žmogus išlieka gyvas tol, kol kiti atsimena jo vardą. Tad šiandien pakartosime vardus, kad jų savininkai išliktų gyvi ir mūsų atmintyje.
Kiekvienam žuvusiam paimsime po akmenėlį ir gabensime mirties keliu. Keliu, kuriuo jie iškeliavo į nebūtį. Ir paliksime akmenėlius toje vietoje, kur jie amžiams atsigulė į Lietuvos žemę. Lietuvos, kurią jie mylėjo ir gynė, dėl kurios dirbo, kuri buvo jų Gimtinė.
Birželio 29-tą dieną vokiečiai sušaudė tris žydus - sakoma, kad sovietinius aktyvistus.
Liepos mėnesio pradžioje suimta apie 70 Akmenės valsčiaus žydų (Akmenėje - aštuonios, Klykoliuose - penkios, Mantartiškėse - viena šeima). Taip pat suimta 30 žydų Vegeriuose. Jie pradžioje uždaryti Vegerių sinagogoje, o vėliau perkelti į Akmenę.
Liepos viduryje visi vyrai žydai uždaryti žydų kepykloje - raudonų plytų pastate Kasakausko gatvėje. Moterys ir vaikai – aptvertoje sinagogoje.
Rugpjūčio mėnesio ketvirtą dieną visi žydai išvaryti į Mažeikius. Seni ir ligoti buvo vežami vežimais, kiti - ėjo pėsti. Mažeikiuose su savo likimo draugais buvo laikomi uždaryti daržinėje.
1941 metų rugpjūčio devintą visi buvo atvaryti prie Tirkšlių/Mažeikių žydų kapinių. Jiems buvo liepta nusirengti.
Pasmerktieji grupėmis po 20-30 buvo rikiuojami ant pačių rankomis iškastų duobių krašto. Tie, kurie likdavo gyvi po šautuvų salvės, buvo nužudyti pistoletų šūviais iš arti. Žudynės tęsėsi apie penkias valandas. Buvo sušaudyti apie 2000 žydų.
Tą dieną buvo sušaudyti visi iš Akmenės atvaryti žydai.
Mes esame paprasti žmonės. Mūsų dažnai klausia, kodėl mes darome tai, ką darome. Kaip ir šiandien. Atsakymas labai paprastas - mums ne visvien. Mums rūpi, kad tie žmonės, tie vyrai, moterys, vaikai, kurie gyveno, dirbo, mylėjo ir liūdėjo, pykosi ir taikėsi, džiaugėsi ir gedėjo kartu ir šalia mūsų senelių nebūtų pamiršti. Kad nebūtų pamiršta jų kalba, nebūtų pamiršta kultūra, tradicijos. Kad niekada nebūtų pamiršti jie patys. Vyrai, moterys, vaikai, seneliai...
Šiandien garsiai skaitysime vardus tų, kurių kelias į mirtį prasidėjo čia. Šioje vietoje. Šiandien skaitysime vardus tų, kurie buvo nužudyti beveik prieš aštuoniasdešimt metų. Be kaltės. Be prasmės. Tiesiog nužudyti.
Mes skaitysime vardus ir pavardes žmonių, gyvenusių kartu su mūsų žemiečiais Akmenėje, Kivyliuose, Vegeriuose, Mantartiškėse... Gerai, kad šie vardai neužmiršti ir amžiams bus išsaugoti Jad Vašem duomenų bazėje bei žmonių atmintyje. Sakoma, kad žmogus išlieka gyvas tol, kol kiti atsimena jo vardą. Tad šiandien pakartosime vardus, kad jų savininkai išliktų gyvi ir mūsų atmintyje.
Kiekvienam žuvusiam paimsime po akmenėlį ir gabensime mirties keliu. Keliu, kuriuo jie iškeliavo į nebūtį. Ir paliksime akmenėlius toje vietoje, kur jie amžiams atsigulė į Lietuvos žemę. Lietuvos, kurią jie mylėjo ir gynė, dėl kurios dirbo, kuri buvo jų Gimtinė.
